Kaip pagerinti automechanikų ruošimą Lietuvoje?

Liaudies išmintis byloja, kad visus mechanikus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmojoje – „mechanikai nuo Dievo“, kurie ne tik tiksliai diagnozuoja ir išsprendžia technikos bėdas, bet randa sprendimus, leidžiančius išvengti vizito į kredito įstaigas. Iš antrajai grupei priklausančių meistrų / servisų išvažiuojama linkint „su Dievu“. T. y. kai geram galutiniam rezultatui reikia ir dangiškų jėgų malonės. Apie trečiosios grupės – „neduok Dieve tokį mechaniką“ – narius detalesnių komentarų ko gero nereikia. Tiesiog profilaktiškai sukalbėkit „Tėve mūsų“, kad jūsų keliai nesusikirstų...

Juokai juokais, tačiau transporto parko rokiruotės per 35-erius Nepriklausomybės metus beveik tobulai atspindi kertinius mūsų šalies pokyčius: 1990-aisiais Lietuvoje buvo registruoti beveik 493 tūkst. lengvųjų automobilių, tarp kurių dominavo „žiguliai“ ir „moskvičiai“. Viena kita vakarietiška mašina leido 100 proc. tikslumu atspėti, kas turi pokario metais į Europos gilumą ar JAV pasitraukusių giminaičių. Anuomet tūkstančiui gyventojų anuomet teko 129 ratuočiai. Dabar – maždaug 500, o bendras M1/N1 klasės automobilių skaičius svyruoja apie 1,5 mln. Sovietinių mašinų keliuose nebeliko, o juos pakeitusių modelių sudėtingumo lygis toks, kad kai kuriais atvejais tenka pagooglinti ieškant kaip atidaromas kapotas. Drauge tai reiškia, kad net tie automobilininkai, kurie kadaise sugebėdavo patys, namudinėmis sąlygomis išspręsti sąlyginai rimtas technines problemas, dabar be kvalifikuotų meistrų, turinčių profesionalią diagnostinę įrangą bei atitinkamus įrankius, net teoriškai negali išsiversti. Deja, rasti tokius mechanikus gerokai sudėtingiau, nei gali pasirodyti.

Kodėl gerų meistrų trūksta?

Ar negalėtų technikos disciplinas studijuoti siūlančios akademinės institucijos paruošti daugiau specialistų, prisijaukinusių naujausias technologijas? Kaip motyvuoti profesinio pasirinkimo kryžkelėse stovinčius jaunuolius, kad šie svajotų ne apie nuomonės formuotojo, o apie, tarkim, automobilių multimedia sistemų programuotojų darbą? Vasario pabaigoje „Inter Cars Lietuva“ surengusi tradicinį „Jaunojo automobilių mechaniko“ konkursą, inicijavo ir visų šioje industrijoje dirbančių šalių – servisų, detalių tiekėjų, technikos mokyklų bei jų studentų diskusiją, kurios metu bandyta užčiuopti didžiausias problemas ir galimus jų sprendimo būdus.

Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos direktorė Elena Pelakauskienė atvirauja, kad visuomenėje vis dar gajus požiūris į automobilių remonto specialybę, kaip į „neprestižinę“, „neperspektyvią“ ar „murziną“.

„Faktas, kad dalis mūsų studentų bent jau pirmaisiais metais patys miglotai įsivaizduoja ko nori. Kai sulaukiame puikiais pažymiais vidurinę mokyklą baigusių vaikinų, jie į klausimą – „kodėl nesirinko studijų kokiam nors universitete?“ – atsako prisipažindami, kad čia atėjo „prieš tėvų valią“. Ačiū Dievui, padėtis pamažu keičiasi. Pas mus vis dažniau ateina žmonės, kartais jau baigę aukštąsias mokyklas, turintys motyvaciją ir iš tiesų siekiantys tapti gerais meistrais“, – konstatuoja E. Pelakauskienė.

Vytautas Zubras, Alytaus profesinio rengimo centro direktorius, savo ruožtu pastebi, kad automechanikų rengimo programa yra pakankamai sudėtinga, todėl siekdami užbėgti būsimiems nesusipratimams ir nusivylimams už akių, į ją nepriima studijuoti jaunuolių, iš vidurinės mokyklos atsinešantį mažesnį vidurkį nei 5 balai.

„Drauge su aukštesniu „slenksčiu“ studentams, dar viena sąlyga siekiant geresnių rezultatų – ne tik teorinių žinių, bet praktikos servisuose bei šios srities verslo įmonėse turintys dėstytojai“, – pastebi V. Zubras.

„Inter Cars Lietuva“ vadovas Donatas Čiočys pasidžiaugė galįs prisidedantis prie šių problemų sprendimo, nes įmonė nuolat rengia mokymus verslo praktikams ir padeda jiems žengti koja kojon su technikos progresu.

„Pernai tokių kvalifikacijos kėlimo sesijų buvo beveik 100, o bendras jose žinių pasisemti atvykusių žmonių skaičius viršijo 1000. Esu dėkingas mūsų įmonės mokymo skyriui, nes jie iš tiesų labai daug dirba bandydami išsiaiškinti servisų poreikius ir derindami atitinkamus kursus / susitikimus su detalių gamintojais. Tai neabejotinai leidžia išvengti klaidų ir greičiau „prikelti“ į servisus patenančius automobilius“, – tikina D. Čiočys.

Iš Alytaus atvykęs serviso „Autorėjas“ direktorius Rytis Zautra taip pat atkreipė dėmesį į pastaruoju metu itin sparčiai evoliucionuojančias transporto priemones bei augantį siauresnės specializacijos meistrų poreikį.

Savo ruožu Anželika Ilkevič, vadovaujanti serviso įmonei „Autospela“, pastebi paradoksalią situaciją: mechanikai – net suvokdami, kad investuodami savo laiko į kvalifikacijos kėlimą bus efektyvesni ir galės džiaugtis didesniu uždarbiu – labai dažnai nerodo jokio noro dalyvauti mokymuose.

„Dar daugiau. Meistrų trūksta, jie jaučiasi  nepakeičiami, todėl dažnai susiduriama su situacija, kai mechanikai ne tik atvirai demonstruoja neturį  motyvacijos tobulėti, bet siekia diktuoti savo sąlygas darbdaviams“, – konstatuoja „Autospela“ vadovė.



Arvydas Gailiušas prieš pasukdamas į nuosavą verslą (dabar jis „Ausegra“ direktorius), kadaise net devynerius metus dirbo Vilniaus automechanikos ir verslo mokykloje dėstytoju, todėl itin gerai žino kas kaip vyksta abiejose „barikadų“ pusėse.

„Turbūt reikia pastebėti ir kartų skirtumus. Tarkim mūsų įmonės „evangelijoje“ pirmuose puslapiuose surašytos geležinės vidaus taisyklės, tačiau panašu, kad jaunimas nesupranta, kodėl reikalaujama punktualumo. Dažnai jiems labiau rūpi ne ko galima išmokti praktikos metu, bet kiek pinigų jam mokėsim. Jie nelabai supranta, kad „gerus pinigus“ gausi tik tuomet, kai tapsi iš tiesų aukštos prabos profesionalu“, – vardija A. Gailiušas.

Algimantas Akstinas serviso „Akstė“ vadovas taip pat pastebi, kad jauni žmonės labai dažnai vos pradėję veiklą, nepriklausomai nuo turimų žinių ir sukauptos patirties, maksimalių rezultatų tikisi nepamatuotai greitai.

„Deja, reikia pripažinti, kad iškart po studijų technikos mokyklose į skelbimus apie laisvas vietas servise atsiliepiantys vaikinukai nėra pasirengę savarankiškai darbuotis. Jis bent pusmetį turi sukiotis greta patyrusio meistro, kuris savo ruožtu bus priverstas dalinti savo laiką tarp kasdienių užduočių ir mentorystės, todėl įmonei tenka dviguba našta. Su visa pagarba švietimo įstaigoms – ten permainos vyksta lėčiau nei keičiasi gyvenimas“, – įžvalgomis dalijasi „Akstė“ vadovas.

Pedagogų rengimo problema

Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos direktorė pripažino, kad tokių kompanijų kaip „Bosch Car Service“ ar „Inter Cars Lietuva“ dėka, mokymo bazė atrodo ir yra aprūpinta ne prastesne įranga, nei analogiškos institucijos gilias automobilių pramonės tradicijas turinčios šalyse.

„Mūsų komandos žmonės iš tiesų gaudyte gaudo kiekvieną progą perprasti naujas technologijas ir stengiasi dalyvauti visuose gamintojų organizuojamuose kursuose. Tai tikrai nėra lengva, todėl esam nepaprastai dėkingi suprantantiems šiuos dalykus, padedantiems, pasidalinantiems ir paremiantiems“, – sako E. Pelakauskienė.

Autoverslo praktikai atkreipė dėmesį ir į vadinamųjų „garažų“ veiklos ypatumus. Legaliai dirbantiems servisas nepaprastai sudėtinga konkuruoti su „pilkojoje zonoje“ – t. y. nemokančiais  visai ar mokančiais simbolinius mokesčius – veikiančiais automobilių remontininkais.

„Šešėlyje“ dirbančių labai daug. Mūsų skaičiavimais apie 80 proc. naudoti nebetinkamų automobilių išardoma nelegaliai. Ir problema ne tik tai, kad tokie veikėjai savo paslaugas siūlo gerokai pigiau. Problema, kad tokius dalykus kontroliuoti turinčios institucijos, jų „nemato“, bet visą dėmesį skiria dirbantiems skaidriai ir baudžia už kiekvieną smulkmeną. „Garažiukus“ tikrina nebent gavę skundą“, – apgailestauja A. Ilkevič.

Bendrovės „Ausegra“ vadovas patikino, kad tai ne tik mažųjų servisų galvos skausmas. Sąlyginai didelės automobilių remonto įmonės apie rinkos iškraipymus dėl nelegalios veiklos kalba daugiau nei du dešimtmečius. Tiek pat laiko valdžios institucijos žada „kažką daryti“, tačiau realių pokyčių kaip nėra, taip nėra.

„Netgi draudimo kompanijos išmokas pagal civilinės atsakomybės sutartis avarijose nukentėjusiems dažniausiai atseikėja grynais pinigais. Nesiplėsdamas apie draudikų naudojamas nuostolių vertinimo metodikas pasakysiu tik tiek, kad 90 proc. atvejų servisai tas pačias problemas laiko bent trečdaliu brangesnėmis. Kadangi žmogui susitvarkyti automobilį legaliai dirbančiame servise tokių draudimo pinigų nepakanka, jis keliauja į „garažiuką“. Manau, kad galimus sprendimus žino visos institucijoms, kurioms priklauso tai žinoti, tačiau nepopuliarių pokyčių niekas nenori pradėti“, – apgailestauja A. Akstinas.

Kas galėtų lemti pokyčius?

Diskusijos dalyviai prognozavo, kad automobiliams vis sparčiau tampant išmanesniais, jų priežiūrai ir remontui neišvengiamai reikės gilesnių žinių ir sudėtingesnių darbo įrankių. Norint įveikti šiuos uždavinius be atitinkamo lygio žinių ar netgi automobilių gamintojų palaikymo bus net teoriškai neįmanoma. Vadinasi, tiek atsakingai į savo darbą žiūrinčių mokymo centrų, tiek „švaraus“ verslo struktūrų laukia įdomi ateitis.